Absoliuti dauguma skaitmeninių klajoklių moka mokesčius ir tik labai nedidelė jų dalis geba teisėtais būdais beveik ar visai jų nemokėti. Plačiau apie tai kur moka mokesčius skaitmeniniai klajokliai, kaip jie gali sumažinti mokestinę naštą skaitykite straipsnyje.

Kur skaitmeniniai klajokliai moka mokesčius?

Dauguma valstybių taiko tokius kriterijus, vadovaujantis kuriais nustatoma ar asmuo turi mokėti mokesčius toje valstybėje:

• „Pilietybės kriterijus“
• „Pilietybės su išimtimis kriterijus“
• „Buvimo vietos kriterijus“

Apmokestinimo kriterijai (principai)

1. „Pilietybės kriterijus“

Pilietybė – tai santykis tarp žmogaus ir valstybės, kuriai žmogus prisiekia ištikimybe ir turi teisę į valstybės apsaugą. Paprastai šis santykis apima pareigą mokėti mokesčius.

Kai kurių šalių piliečiai privalo mokėti mokesčius nuo visame pasaulyje gaunamų pajamų, nepriklausomai nuo to, kur jie faktiškai gyvena. Tokios šalies pavyzdys yra Jungtinės Amerikos Valstijos („JAV”). Pagal nutylėjimą visi JAV piliečiai privalo mokėti mokesčius JAV nuo savo pasaulinių pajamų. Nesvarbu, kur pilietis uždirba pinigus. Išimtiniais atvejais, JAV piliečiai gali sumažinti arba panaikinti prievolę mokėti mokesčius nuo pajamų, gautų už JAV ribų.

Pavyzdžiui: JAV piliečiai, kurie per bet kurį 12 iš eilės einančių mėnesių laikotarpį užsienio šalyje ar šalyse praleidžia ne mažiau kaip 330 pilnų dienų, turi teisę į užsienyje uždirbtų pajamų neapmokestinimą (angl. Foreign Earned Income Exclusion („FEIE”)).  Tokie piliečiai gali neįtraukti užsienyje uždirbtų pajamų į apmokestinamas pajamas iki sumos, kuri kasmet koreguojama atsižvelgiant į infliaciją (pvz., 108 700 JAV dolerių 2021 m. ir 112 000 JAV dolerių 2022 m.). Be to, jie gali neapmokestinti arba atskaityti tam tikras užsienyje įsigyto būsto sumas.

Gera žinia ta, kad šį apmokestinimo kriterijų taiko tik kelios pasaulio šalys (pvz., Bulgarija, Mianmaras, Filipinai, Rumunija, Vietnamas).

2. „Pilietybės su išimtimis kriterijus“

Taikant šį kriterijų pilietis privalo mokėti mokesčius nuo visų pajamų savo pilietybės šalyje, išskyrus atvejus, kai:

• pilietis išvyksta iš šalies ir tampa kitos šalies mokesčių rezidentu (pvz., tokia praktika taikoma Ispanijoje. Jos piliečiai turi teisę nemokėti mokesčių po 5 metų po išvykimo); arba
• pateikia įrodymus, kad neturi jokių ryšių su savo pilietybės šalimi (pvz., Suomijoje).

3. „Buvimo vietos kriterijus”

Dauguma pasaulio šalių taiko kriterijų, pagal kurį pareiga mokėti mokesčius siejama ne su pilietybe, o su asmens buvimu (rezidavimu) šalyje.

Taisyklė, kurią taiko dauguma šalių, yra 183 dienų buvimo šalyje taisyklė. Jei per mokestinius metus šalyje praleidžiate 183 ar daugiau dienų, nesvarbu, kokia jūsų pilietybė, privalote mokėti mokesčius tokioje šalyje, nes automatiškai įgyjate mokesčių rezidento statusą.

Tačiau net jei daug keliaujate ir per metus kurioje nors šalyje praleidžiate vos kelis mėnesius, vis tiek gali tekti mokėti mokesčius. Tai vadinama mokesčių rezidavimo vietos testu.

Mokesčių rezidavimo vietos testas

Mokesčių administratoriai naudoja šį testą norėdami nustatyti ar valstybę ir žmogų sieja tvirti ryšiai, kurie suponuoja ir pareigą mokėti valstybei mokesčius.

Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės gyventojai privalo mokėti mokesčius Jungtinėje Karalystėje, jei atitinka bent vieną iš šių kriterijų:

• per mokestinius metus Jungtinėje Karalystėje asmuo būna ne mažiau kaip 183 dienas;
• asmens pagrindinis būstas yra Jungtinėje Karalystėje ir jis jį valdė, nuomojo arba gyveno jame iš viso ne mažiau kaip 91 dieną, įskaitant 30 dienų per nagrinėjamus mokestinius metus.
• asmuo dirbo Jungtinėje Karalystėje bet kurį 365 dienų laikotarpį be didelės pertraukos (31 dieną ar ilgesnę). Ne mažiau kaip 274 iš šių dienų turi būti nagrinėjamais mokestiniais metais.

Kitose šalyse gali būti taikomos kitokios taisyklės. Jas galite rasti tiesiog paieškoję „Google” arba perskaitę informaciją, kurią galima rasti mokesčių administratorių interneto svetainėse (pvz.: Money and tax – GOV.UK (www.gov.uk)).

Dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimai

Tam tikromis aplinkybėmis asmens pajamos gali būti apmokestinamos du kartus, jei dvi šalys turi teisę jas apmokestinti. Pavyzdžiui:

• asmuo gyvena šalyje A, bet dirba šalyje B;
• asmuo nuolat gyvena šalyje A, bet laikinai persikėlė gyventi į šalį B;
• išėjęs į pensiją asmuo apsigyveno šalyje A, o pensiją gauna šalyje B.

Tokiais atvejais, asmeniui gali tekti mokėti mokesčius dviejose valstybėse (pvz., valstybėje, kurios nuolatiniu mokesčių rezidentu yra laikomas jis bei kitoje valstybėje, kurioje jis gavo pajamas). Laimei, dauguma šalių yra sudariusios dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis.

Paprastai tokie susitarimai atleidžia nuo prievolės mokėti mokesčius du kartus:

• pagal daugumą dvišalių susitarimų mokesčių suma, kurią asmuo sumokėjo šalyje, kurioje gavo pajamas, sumažina mokėtinų mokesčių suma, kurią asmuo turi sumokėti savo nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje;
• kitais atvejais pajamos, gautos šalyje, kurioje asmuo gauna pajamas, gali būti apmokestinamos tik toje šalyje, bet ne asmens nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje.

Pažymėtina, kad abiejose šalyse, kurios pasirašė dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, mokesčių tarifai greičiausiai bus skirtingi. Jei mokesčių tarifas šalyje, kurioje asmuo gauna pajamas, yra didesnis, tai asmens gyvenamosios vietos valstybėje mokėti daugiau mokesčių nereikės. Jeigu tarifas mažesnis – tada gali tekti primokėti mokesčių skirtumą.

Norint pasinaudoti dvigubo apmokestinimo lengvata, gali tekti įrodyti, kur asmuo faktiškai gyvena bei kad jau faktiškai sumokėjo mokesčius nuo gautų pajamų.

Sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo galima rasti mokesčių administratorių ar kitų valstybės institucijų interneto svetainėse.

Pavyzdžiui:

• Tarptautinės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys – VMI.
• United States Income Tax Treaties.
• Treaties for the avoidance of double taxation concluded by EU Member States.
• UK Tax treaties.

Skaitmeninių klajoklių vizos ir mokesčiai

Kelios dešimtys pasaulio šalių siūlo skaitmeninių klajoklių vizas, suteikiančias teisę būti šalyje ir dirbti nuotoliniu būdu vidutiniškai iki vienerių metų. Tokia viza puikiai tinka skaitmeniniams klajokliams, nes įteisina klajoklių buvimą šalyje ir leidžia jiems dirbti nuotoliniu būdu.

Deja, bet dauguma šalių suskubo įvesti skaitmeninių klajoklių vizas, tačiau nepakeitė savo mokesčių įstatymų. Dėl šios priežasties skaitmeniniai klajokliai, kurie šalyje būna ilgiau nei 183 dienas, rizikuoja tapti tokių šalių mokesčių rezidentais.

Pavyzdžiui, Estija buvo pirmoji šalis, pasiūliusi skaitmeninių klajoklių vizas. Tačiau Estija nepakeitė savo mokesčių įstatymų. Dėl šios priežasties po 183 iš eilės Estijoje praleistų dienų skaitmeninis klajoklis tampa Estijos mokesčių rezidentu ir turi mokėti mokesčius pagal vietos reikalavimus. Šio termino skaičiavimą galima „perkrauti“ trumpam išvykus iš Estijos, tačiau tai nėra patogu, ir ši spraga gali būti panaikinta, jei Estijos mokesčių administratorius nustatys, kad tai yra būdas išvengti mokesčių Estijoje.

Būdai sumažinti skaitmeninių klajoklių mokestinę naštą

1. Tapti mažų mokesčių šalies gyventojais

Jei skaitmeninis klajoklis yra pilietis valstybės, kurioje taikomas buvimo vietos kriterijus, jis gali persikelti gyventi į kitą šalį, kurioje galioja palankesnis apmokestinimo režimas, nei jo gimtojoje šalyje.

Pavyzdžiui: Andora – tai valstybė tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kuri nepriklauso Europos Sąjungai, bet kurioje atsiskaitoma eurais. Iš Barselonos (Ispanija) arba Tulūzos (Prancūzija) į ją galima nuvykti autobusu per 2-3 valandas. Bendras Andoros plotas yra tik 468 km², todėl ši šalis yra viena mažiausių pasaulyje. Andoroje reikia mokėti mokesčius, tačiau jie gana nedideli (nuo 0% iki 10%).

Šio būdo trūkumai

Teisė atvykti į šalį ir joje būti. Norint atvykti į šalį ir joje būti, privalu turėti vizą, naudotis teise į bevizį režimą arba turėti leidimą gyventi. Vizos leidžia būti šalyje ribotą laiką ir tik tam tikru tikslu, pavyzdžiui, laisvalaikio, verslo ir pan. Dažnai vizos negali būti panaudotos norint įgyti teisę gyventi šalyje mokesčių mokėjimo tikslais. Šiam tikslui pasiekti tinkamu gali būti tik leidimas gyventi, kuris suteikia teisę jo turėtojui būti šalyje pakankamai ilgai, kad taptų mokesčių rezidentu. Tačiau dauguma šalių tokius leidimus išduoda tik ribotam asmenų ratui, pavyzdžiui, investuojantiems tam tikrą pinigų sumą į vietos ekonomiką. Norint gauti leidimą gyventi jau minėtoje Andoroje, gali tekti investuoti 350 000 EUR (pvz., nusipirkti namą) ir sumokėti 50 000 EUR užstatą vyriausybei.

Mokesčių rezidavimo vietos testas. Dauguma valstybių taiko šį testą, kad apmokestintų kuo didesnį savo piliečių skaičių. Dėl šios priežasties, jei asmuo nori užmegzti akivaizdžiai tvirtus ryšius su naująja jo gyvenamosios vietos valstybe, jis turi atlikti papildomus tvirtą ryšį su tokia valstybe patvirtinančius veiksmus. Pavyzdžiui, gauti vairuotojo pažymėjimą, sudaryti ilgalaikę būsto nuomos sutartį, įsigyti automobilį ir pan.

Pilietybė. Valstybės, kurios piliečiai privalo mokėti mokesčius nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, pilietis turi arba atsisakyti pilietybės, arba labai kruopščiai suplanuoti savo veiksmus daugeliui metų į priekį, kad nebūtų apmokestintas savo pilietybės valstybėje.

2. Steigiant ofšorinę bendrovę

Ofšorinė bendrovė – (pačia bendriausia prasme) tai juridinis asmuo, kuris įsteigiamas kitoje, nei gyvena jos steigėjas (-ai) ar pagrindiniai investuotojai, šalyje.

Labai dažnai terminas „ofšorinė bendrovė” vartojamas apibūdinant bendrovę, įsteigtą mažų mokesčių jurisdikcijoje arba mokesčių rojuje. Iš tikrųjų kai kuriose iš jų taikomas nulinis mokesčių tarifas. Mokesčių rojaus pavyzdžiai: Belizas, Panama, Britų Mergelių salos, Bermudai, Gibraltaras ir Kaimanų salos.

Plačiau apie ofšorines įmones skaitykite:

• Kas yra ofšorinės įmonės ir kodėl jos steigiamos;
• Įmonė įsteigta Panamoje, o veikla vykdoma ES. Ar tai realu?

Kaip alternatyvą mokesčių rojui galite rinktis šalis, kuriose taikomas mažas pelno mokesčio tarifas, bet jos nėra laikomos mokesčių rojaus šalimis. Pavyzdžiui, Andora, Malta, Juodkalnija.

Šio būdo trūkumai

Registracijos šalies ir verslo šalies (-ių) neatitikimas. Jei asmuo gyvena šalyje A (gyvenamosios vietos šalis), jo įmonė įregistruota šalyje B, o jis vykdo veiklą C ir D šalyse, jo gyvenamosios vietos šalies (šalis A) mokesčių administratorius gali susidomėti, kodėl asmuo įsteigė įmonę šalyje A, nors nėra akivaizdžių ryšių tarp asmens, jo verslo ir šalies, kurioje jis įsteigė įmonę. Tokiu atveju gali kilti pavojus, kad toks asmuo gali būti apkaltintas mokesčių vengimu ir sulaukti mokesčių administratoriaus sankcijų.

Problemos su klientais. Jei įmonė priklauso vienam asmeniui ir tokio asmens klientai žino, kad jis yra iš Europos, klientams gali atrodyti keista, jei jie gaus sąskaitas faktūras, išrašytas Singapūre ar Panamoje įsikūrusios įmonės. Kai kurie klientai gali pranešti apie tokį asmenį mokesčių administratoriams arba nutraukti verslo santykius dėl to, kad bendrovė registruota mokesčių rojaus ar lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijoje.

Ar skaitmeniniai klajokliai gali visai nemokėti mokesčių?

Teoriškai skaitmeniniai klajokliai, tapdami amžinaisiais keliautojais, gali nemokėti jokių mokesčių.

Asmuo, kurio pilietybės valstybė neapmokestina jo pasaulinių pajamų, o pats jis nuolatos juda iš šalies į šalį bei pajamas gauna tokiu būdu, kad netampa jokios valstybės rezidentu apmokestinimo tikslu yra vadinamas amžinuoju klajokliu. Toks asmuo gali išvengti teisinių prievolių, susijusių su mokesčių mokėjimu, karine tarnyba ir pan.

Amžinojo keliautojo idėja buvo suformuota remiantis vadinamąja „vėliavų teorija”. Ši teorija priskiriama investicijų žinovui Harry D. Schultzui. Šios teorijos pagrindas – tai siūlymas skirtingas gyvenimo veiklas sukoncentruoti skirtingose pasaulio šalyse:

• Pasas ir pilietybė – šalyje, kuri neapmokestina už šalies ribų uždirbtų pinigų ir nekontroliuoja savo piliečių veiksmų.
• Teisėta gyvenamoji vieta – mokesčių rojaus valstybė.
• Verslo bazė – ten, kur žmogus uždirba pinigus, geriausia – ten, kur taikomi maži pelno mokesčio tarifai.
• Turto prieglobstis – kur laikomi pinigai, geriausia – kur nors, kur pasyviosios pajamos ir kapitalo prieaugis apmokestinami mažais mokesčiais.
• Žaidimų aikštelės – kur žmogus leidžia pinigus, idealiu atveju ten, kur taikomi maži vartojimo mokesčiai.¹

Gali atrodyti, kad lengva tapti nuolatiniu keliautoju. Tačiau realybė yra sudėtingesnė.

Šiais laikais tikrai sunku prisistatyti asmeniu, kuris nėra susijęs su jokia fizine vieta. Visų pirma, 183 dienų taisyklę galima lengvai apeiti. Tačiau sudėtingiau apeiti mokesčių rezidavimo vietos testą. Sunku įtikinti savo šalies mokesčių administratorių, kad asmuo neturi nuolatinių ryšių su savo gimtąja šalimi, jeigu bent jau retkarčiais joje lankosi. Asmens daiktai gali būti laikomi tėvų namuose. Savo gimtojoje šalyje jis gali turėti turto (pvz., automobilį, motociklą ir pan.). Mokesčių administratorius visus šiuos dalykus gali kvalifikuoti kaip asmens ryšio su gimtąja šalimi įrodymą.

Antra, skaitmeniniam klajokliui vargu ar įmanoma gyventi ir dirbti neturint banko sąskaitos. Pagal bankuose privalomai taikomą principą „Pažink savo klientą” (angl. Know Your Client („KYC”)), banko klientas privalo atskleisti savo gyvenamąją vietą. Bankai nelinkę priimti paaiškinimo, kad „neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos”. Jei tokios vietos asmuo neturi arba bando ją nuslėpti, bankas gali atmesti prašymą atidaryti sąskaitą. Jei bankui kaip nuolatinę gyvenamąją vietą asmuo nurodo tam tikrą vietą, reikia turėti omenyje, kad bankas tokią informaciją perduos mokesčių administratoriams. Tai daroma pagal FATCA, CRS ir DAC6 bendradarbiavimo programas. Beveik visos šalys dalyvauja šiose tarptautinėse keitimosi informacija programose. Vyriausybės renka informaciją apie užsienio piliečius, turinčius banko sąskaitas užsienio šalyse, ir tada šią informaciją perduoda skaitmeninio klajoklio pilietybės šaliai.

Dėl šių priežasčių galima pabandyti visai nemokėti mokesčių, tačiau tai padaryti yra sudėtinga. Geresnė alternatyva – pasirinkti gyventi šalyje, kurioje galioja skaitmeniniams klajokliams palankus mokesčių režimas.

Lietuvos Respublikos piliečių apmokestinimas

Lietuvoje taikomas buvimo vietos kriterijus, t.y., mokesčius Lietuvoje privalo mokėti nuolatiniai Lietuvos gyventojai.

Jeigu Lietuvos pilietis išvyko iš Lietuvos nuolat gyventi į kitą šalį ir laikomas nenuolatiniu Lietuvos gyventoju, nuo užsienio valstybėse gautų pajamų jam nereikia mokėti pajamų mokesčio Lietuvoje, nesvarbu kokioje valstybėje jis gavo pajamas.

Pagrindinė, bet ne vienintelė, taisyklė pagal kurią nustatoma ar asmuo laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju yra jau minėta 183 dienų taisyklė:

• Gyventojas, kuris ne mažiau kaip tris vieną paskui kitą einančius kalendorinius metus buvo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, kalendoriniais metais galutinai išvyksta iš Lietuvos, tais metais Lietuvoje išbuvęs mažiau kaip 183 dienas, nuolatiniu Lietuvos gyventoju yra laikomas iki galutinio išvykimo iš Lietuvos dienos.

• Gyventojas, kuris ne mažiau kaip tris vieną paskui kitą einančius kalendorinius metus buvo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, kalendoriniais metais galutinai išvyksta iš Lietuvos, tais metais Lietuvoje išbuvęs daugiau kaip 183 dienas, visus išvykimo iš Lietuvos kalendorinius metus yra laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju.

_{___________________}

^{Nuotrauka iš Pixabay.}