Darbuotojas turi įstatymo garantuotą teisę savo valia ir nuožiūra pasirinkti kur dirbti ar kokią ūkinę-komercinę veiklą vykdyti. Ši teisė gali būti apribota tik paties darbuotojo valia. Toliau šiame straipsnyje aptarsiu nekonkuravimo susitarimą tarp darbuotojo ir darbdavio, kuriame šalys gali nustatyti darbuotojo teisės pasirinkti darbą ar veiklą apribojimo sąlygas.
Kodėl sudaromi nekonkuravimo susitarimai?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą. Kitaip tariant, Konstitucija leidžia Lietuvos subjektams laisvai konkuruoti, patiems rinktis pas ką dirbti ar kokia veikla užsiimti.
Darbo kodeksas taip pat nedraudžia darbuotojui dirbti pas kitą darbdavį ar užsiimti kokia nors veikla, net ir konkuruojančią su darbdavio veikla. Svarbus aspektas, kad minėta teise darbuotojas naudojasi ne tik po darbo sutarties pasibaigimo, bet ir darbo sutarties galiojimo laikotarpiu.
Jeigu darbdavys nori neleisti darbuotojui konkuruoti darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar po jos pasibaigimo, jis turi apriboti konstitucinę darbuotojo teisę konkuruoti, sudarydamas nekonkuravimo susitarimą su darbuotoju.
Nekonkuravimo susitarimo esmė
Darbo kodeksas nustato, kad darbuotojas ir darbdavys gali susitarti, kad darbuotojas:
- nedirbs pas kitą darbdavį, ir/ar
- nevykdys savarankiškos ūkinės-komercinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla.
Vadovaujantis teismų formuojama praktika, darbo sutarties šalys, atsižvelgdamos į objektyvias aplinkybes, savo teisėtus poreikius bei šalių teisių ir pareigų proporcingumą, turi teisę pačios nuspręsti ir susitarti kokie konkretūs veiksmai laikytini neleistinu konkuravimu. Tai reiškia, kad darbuotojui gali būti draudžiama ne tik dirbti ar užsiimti veikla, bet ir atlikti kitus veiksmus, pavyzdžiui, skatinti darbdavio klientus užmegzti verslo santykius su darbdavio konkurentais.
Toks susitarimas įforminamas šalims pasirašant atskirą sutartį arba nekonkuravimo nuostatas įtraukiant į darbo sutartį.
Susitarimas dėl nekonkuravimo gali būti sudarytas tiek prieš darbuotojui pradedant dirbti, dirbant ar darbo sutarčiai pasibaigus.
Ne visų darbuotojų teisė konkuruoti gali būti apribota
Nekonkuravimo susitarimai gali būti sudaromi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
Tuo būdu, darbdavys negali taikyti praktikos, kai nekonkuravimo susitarimai sudaromi su visais darbuotojais. Ginčo atveju, darbuotojui įrodžius, kad jis neturi specifinių žinių, kurios galėtų būti pritaikytos konkuruojančiose įmonėse, nekonkuravimo susitarimas būtų pripažintas negaliojančiu.
Kompensacija – privaloma nekonkuravimo susitarimo sąlyga
Nekonkuravimo susitarimų privaloma sąlyga – darbuotojui mokama kompensacija. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip 40 procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad įsipareigojimu nekonkuruoti ne tik tam tikru mastu suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą, bet kartu ir ribojama asmens galimybė gauti didesnes pajamas. Darbuotojo gaunama kompensacija iš darbdavio padeda užtikrinti, kad dėl konkuravimo ribojimų darbuotojas nenukentėtų finansiškai.
Nekonkuravimo susitarimo galiojimas
Nekonkuravimo susitarimo galiojimas nustatomas pačiame susitarime. Jis gali būti apibrėžtas konkrečiu laikotarpiu (pavyzdžiui, 6 mėnesius po darbo sutarties nutraukimo ar pasibaigimo) arba nustatyta, kad darbuotojas negalės konkuruoti iki tam tikro įvykio (pavyzdžiui, iki darbdavys parduos „ABC” prekybos centrą).
Darbo kodeksas nustato imperatyvią taisyklę, kad darbuotojo prievolė nekonkuruoti su darbdaviu negali trukti ilgiau kaip 2 metus po darbo santykių pabaigos. Draudimas konkuruoti gali tęstis visą darbo santykių laikotarpį (ar dalį jo) bei dar 2 metus po darbo santykių pasibaigimo.
Atsakomybė už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą
Darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą.
Nekonkuravimo susitarime nustatytos netesybos už jo pažeidimą, jeigu jos viršija darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už 3 mėnesius, negalioja.
Darbo kodeksas suteikia darbuotojui teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, kai darbdavys daugiau kaip 2 mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį.
BDAR ir nekonkuravimo susitarimai
2023 m. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija paskelbė gaires, kuriose išaiškino, kad nekonkuravimo susitarimų sudarymas ir vykdymas uždeda papildomas prievoles darbdaviui:
- Visų pirma, darbdavys privalo savo vidiniuose dokumentuose apsibrėžti kokius darbuotojo asmens duomenis jis tvarkys (rinks, naudos, saugos, kt.) tikslu sudaryti ir vykdyti nekonkuravimo susitarimą. Asmens duomenų kiekis turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Draudžiama tvarkyti daugiau duomenų nei yra būtina;
- Taip pat, apie tvarkomų asmens duomenų apimtį, tikslą, saugojimo laikotarpį ir t.t. darbdavys privalo informuoti darbuotoją, kad pastarasis žinotų, jog šiuo tikslu bus tvarkomi jo duomenys ir galėtų kreiptis į darbdavį dėl papildomos informacijos (esant poreikiui);
- Jeigu darbdavys ketina taikyti prevencines stebėsenos priemones, jis privalo įsivertinti ar tai atitinka Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą („BDAR”) ir apie tokią praktiką informuoti darbuotoją. Pavyzdžiui, jeigu darbdavys ketina stebėti darbuotojo „LinkedIn” profilį ar kituose šaltiniuose rinkti informaciją apie darbuotojo darbo vietą (-as), darbdavys privalo įsivertinti tokios stebėsenos teisėtumą, apsibrėžti jo apimtis ir t.t.
___________________
Nuotrauka iš Pixabay.
