Tarp darbo pagal darbo sutartį ir individualios veiklos yra fundamentalių skirtumų, kuriuos pravartu žinoti. Šiuos skirtumus ypač reikia žinoti, jeigu dabar dirbate pagal darbo sutartį, bet norėtumėte pradėti vykdyti savarankišką veiklą ir norite pasirinkti individualios veiklos formą.

1. Darbuotojas – paklūsta, o individualios veiklos vykdytojas – dirba savarankiškai

Pagal darbo sutartį dirbantis žmogus (darbuotojas) privalo paklūsti darbdaviui. Pastarasis nustato darbo taisykles, t.y., kokiu laiku bus atliekamas darbas, kurioje vietoje, kaip bus atliekamas darbas ir pan. Darbuotojas privalo vykdyti darbdavio nurodymus, išskyrus tuos, kurie yra priešingi teisės aktų reikalavimams. Darbdavio nustatytos tvarkos nesilaikymas kvalifikuojamas kaip pažeidimas dėl kurio gali būti nutraukti darbo santykiai.

Individualios veiklos vykdytojas laikomas savarankišku verslininku, kuris neturi prievolės kam nors paklūsti, vykdyti kieno nors nurodymų. Veiklos vykdytojas pats sprendžia kada dirbti, kurioje vietoje ir su kuo dirbti. Vykdytojo savarankiškumą gali apriboti tik jis pats, sudarydamas susitarimus su kitais asmenimis.

2. Darbuotojas gauna atlyginimą, o individualios veiklos vykdytojas – pajamas

Darbdavys privalo mokėti darbuotojui darbo sutartyje nustatyto dydžio atlyginimą. Jis turi būti mokamas reguliariai, kas mėnesį ir tik pinigais. Atlyginimas gali būti nekintamo (fiksuoto) dydžio arba kintamo, priklausančio nuo darbuotojo pasiektų rezultatų. Visais atvejais darbuotojo gaunamas atlyginimas negali būti mažesniu už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą.

Individualios veiklos vykdytojas gauna pajamas iš savo vykdomos veiklos (teikiamų paslaugų arba parduodamų prekių). Skirtingai nuo darbuotojo, individualios veiklos vykdytojas neturi jokių garantijų dėl pajamų dydžio. Jeigu vykdoma veikla nėra sėkminga, vykdytojas gali negauti absoliučiai jokių pajamų. Bet, jeigu veikla sekasi, vykdytojo gali uždirbti vis didesnes pajamas bei net tapti darbdaviu samdančiu darbuotojus, kurie jo naudai atlieka darbo funkcijas.

3. Darbuotojas aprūpinamas darbo priemonėmis, o vykdytojas – apsirūpina pats

Darbdavys privalo aprūpinti darbuotoją darbo priemonėmis bei rūpintis saugiomis jo darbo sąlygomis. Aprūpinimas priemonėmis ir sąlygų užtikrinimas atliekamas išimtinai darbdavio sąskaita. Iš darbuotojo negali būti reikalaujama padengti jokių minėtų išlaidų.

Individualios veiklos vykdytojas pats privalo įsigyti visas priemones, kurios reikalingos jo veiklos vykdymui. Jeigu veikla atliekama ne iš namų, o biuro, dirbtuvių ar kitų patalpų, tai jų nuomos arba įsigijimo kaštus dengia pats individualios veiklos vykdytojas. Tinkamų darbo sąlygų sudarymu irgi rūpinasi pats individualios veiklos vykdytojas.

4. Darbuotojo atsakomybė – ribota, o vykdytojo – neribota

Darbo kodeksas nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

Visą žalą darbuotojas privalo atlyginti tik išimtiniais atvejais, tame tarpe, jeigu:

1. žala padaryta tyčia;
2. žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių;
3. žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo;
4. žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo;
5. darbdaviui padaryta neturtinė žala;
6. kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

Individualios veiklos vykdytojo atsakomybė yra neribota. Tai reiškia, kad vykdytojas privalo atlyginti visus nuostolius, tiesioginius ir netiesioginius, jeigu jis juos sukėlė savo veiksmais ar neveikimu. Dėl šios priežasties, individualios veiklos vykdytojas rizikuoja, kad jam gali tekti atlyginti klientui nuostolius, kurių dydis keliasdešimt kartų viršija pinigų sumą, gautą už suteiktas paslaugas.

Vykdytojo atsakomybė gali būti apribota, bet tam reikia imtis papildomų priemonių (plačiau: Neribota frylancerių civilinė atsakomybė. Kaip ją apriboti?). Pažymėtina, kad toli gražu ne visada vykdytojas turi faktinę galimybę apriboti savo atsakomybę.

5. Darbdavys sumoka mokesčius už darbuotoją, o vykdytojas moka juos pats

Nors darbo sutartyje atlyginimas nurodomas su mokėtinais mokesčiais (bruto), tačiau darbuotojui nereikia sukti galvos dėl mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo. Už jį tai privalo padaryti darbdavys. Darbuotojui taip pat nereikia vesti jokios finansinės jo atliekamos veiklos apskaitos. Visą tai irgi privalo daryti pats darbdavys.

Asmens vykdančio individualią veiklą situacija priešinga. Jis privalo pats ar samdydamas buhalterį fiksuoti kiek pajamų gavo, kada, iš ko, pan., taip pat apskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir juos sumokėti į valstybės biudžetą. Šių pareigų nevykdymas užtraukia veiklos vykdytojui asmeninę atsakomybę. Už netinkamai apskaičiuotus ar laiku nesumokėtus mokesčius vykdytojui mokesčių administratorius gali skirti baudą bei nurodyti mokėti delspinigius.

6. Socialinės garantijos suteikiamos darbuotojui maksimalia apimtimi, o vykdytojui tik dalinai

Darbuotojas turi teisę į visas socialines garantijas, kurios prieinamos Lietuvoje, įskaitant, sveikatos draudimą, išmokas nedarbo atveju ir t.t.

Socialinės garantijos, kurios prieinamos individualios veiklos vykdytojui yra siauresnės apimties.

Pavyzdžiui, atleidus darbuotoją dėl „etatų mažinimo”, darbdavys privalės išmokėti išeitinę kompensaciją. Taip pat darbuotojas gali gauti papildomą išmoką iš specialaus garantinio fondo. Individualios veiklos vykdytojui nutraukus veiklą, jis jokių išmokų ar kompensacijų negaus.

_{___________________}

^{Nuotrauka iš Pixabay.}