Straipsnyje rasite atsakymus į klausimus ar įmonės gali teikti ir gauti paskolas, kokios sąlygomis, kaip tokias paskolas vertina mokesčių administratorius bei atsakymus į kitus aktualius klausimus.

Kas yra paskola?

Paskola – tai pinigų suma, kurią paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.

Įmonių ir kitų juridinių asmenų sudaromos paskolos sutartys turi būti rašytinės visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur). 

Kalbant apie pinigų skolinimą, be termino „paskola” yra vartojama ir sąvoka „kreditas”. Esminis skirtumas tarp šių sąvokų, kad kreditus teikia tik kredito įstaigos, t.y., bankai. Kiti asmenys negali teikti kreditų.

Ar gali įmonė skolinti pinigus?

Įmonė gali skolinti pinigus kitiems asmenims. Norėdama suteikti paskolą, įmonė (paskolos davėjas) turi sudaryti rašytinę paskolos sutartį su paskolos gavėju (fiziniu arba juridiniu asmeniu).

Jei paskolos suma viršija 3’000 Eur ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos.

Jeigu paskola viršija 5’000 Eur, vadovaujantis Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymu, ji turi būti suteikiama (perduodama) paskolos gavėju tik pervedant į sąskaitą. Išmokėti paskolos grynais pinigais negalima.

Svarbu pažymėti, kad jei paskolų teikimas tampa nuolatine įmonės veikla, jos atžvilgiu pradeda galioti papildomi įstatyminiai reikalavimai:

– Finansų įstaigos statusas

Finansų įstaigų įstatyme nurodoma, kad asmuo laikomas finansų įstaiga, jeigu jis verčiasi skolinimo veikla, kuri suprantama kaip:

• pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį; 
• piniginio reikalavimo, kylančio iš neatšaukiamo įsipareigojimo mokėti, pirkimas, išankstinis apmokėjimas (įskaitant faktoringą ir forfeitingą) arba diskontavimas, prisiimant skolinimo riziką arba jos neprisiimant, neatsižvelgiant į tai, į kieno apskaitą šie reikalavimai yra įtraukti ir kas pagal juos surenka pinigines lėšas.

Finansų įstaiga – tai finansų įmonė (t.y., įmonė, kurios pagrindinę veiklos dalį sudaro vienos arba daugiau finansinių paslaugų teikimas) arba kredito įstaiga (t.y., bankas).

Įmonei tapus finansų įstaiga, jai atsiranda papildomi reikalavimai, kuriuos ji privalo vykdyti. Pavyzdžiui:

• tam tikros finansinės paslaugos (pvz., indėlių rinkimas, kreditų teikimas) gali būti vykdoma tik turint Europos Centrinio Banko išduotą licenciją;
• kyla prievolė vykdyti reikalavimus dėl veiklos rizikų valdymo;
• kyla prievolė teikti veiklos ataskaitas Lietuvos bankui ir (ar) kitoms institucijos;
• ir t.t.

Jeigu įmonė neturi tikslo tapti finansų įstaiga, paskolų teikimo veikla gali būti tik fragmentinio bei atsitiktinio pobūdžio, kuri aiškiai indikuotų, kad paskolų teikimas – tai tik fakultatyvinė veikla, skirta įmonės pagrindinei veiklai paremti.

– Vartojimo kreditų teikėjo statusas

Vartotojas – tai fizinis asmuo (žmogus), kuris perka prekes, gauna paslaugas, paskolas ir kreditus siekdamas patenkinti savo, kaip privataus asmens, arba savo šeimos poreikius. Kitaip tariant, jeigu žmogus kažką perka, gauna ir pan. tikslams, nesusijusiems su ūkine-komercine veikla, toks žmogus bus laikomas vartotoju.

Jeigu pinigai yra skolinami vartotojui, laikoma, kad tokiam žmogui suteikiamas „vartojimo kreditas”. Civiliniame kodekse bei Vartojimo kreditų įstatyme nurodoma, kad vartotojui suteikiama paskola yra teikiama sudarius vartojimo kredito sutartį.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

Teikti vartotojams paskolas galima tik gavus leidimą iš Lietuvos banko. Šis leidimas suteikiamas po to, kai tokia veikla ketinanti užsiimti įmonė yra patikrinama ir įtraukiama į vartojimo kreditų teikėjų sąrašą. Vartojimo kreditų teikėjai laikomi finansų įstaigomis ir turi atitikti aukščiau nurodytus reikalavimus.

Kaip minėjau, jeigu įmonė nenori tapti finansų įstaiga, skolinimas neturi tapti nuolatine įmonės veikla.

Įmonei teikiant paskolas yra svarbu turėti omenyje ir tokius įstatyminius reikalavimus:

– Paskolos teikimas įmonės akcininkui

Kiekviena įmonė priklauso savininkui, kuris, priklausomai nuo įmonės teisinės formos, yra vadinamas akcininku, nariu ir pan. (patogumo dėlei, šiame tekste apibendrintai vadinsiu „akcininku”).

Įmonė teikdama paskolą akcininkui privalo iš to gauti naudą (t.y., palūkanas už suteiktą paskolą). Gaunama nauda turi atitikti rinkos kainas. Tai reiškia, kad jei akcininkas gali pasiskolinti 100’000 Eur iš su juo nesusijusių asmenų (bankų, kt.) už 10 procentų metinių palūkanų, tai akcininko mokamos palūkanos įmonei irgi privalo būti ne mažesnės nei 10 procentų. Skolinamų pinigų rinkos vertė nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes (suma, terminas, kam skolinama, kokiems tikslams ir pan.). Vidutinės pinigų rinkos kainos indikatoriumi gali būti Lietuvos banko skelbiama statistinė informacija.

Jeigu įmonė suteikia paskolą akcininkui už mažesnę nei rinkos kainą arba suteikia beprocentinę paskolą, Valstybinė mokesčių inspekcija („VMI”) savo iniciatyva gali įvertinti (apskaičiuoti) kokių potencialių pajamų negavo įmonė ir, atitinkamai, nesumokėjo mokesčių bei įpareigoti ją tai padaryti. Taip pat, VMI gali nubausti įmonę ir skirti baudą už įstatymų nesilaikymą, t.y., skolinimą už lengvatines palūkanas arba beprocentinį skolinimą.

– Paskolos teikimas įmonės darbuotojui

Teikdama paskolą įmonės darbuotojui, įmonė turėtų įvertinti ir atkreipti dėmesį į tai, kad:

• paskolos darbuotojams negali būti teikiamos nuolatos, jeigu įmonė nenori įgyti finansų įstaigos statuso;
• paskolos sąlygos negali būti tokios, kad tai galėtų būti laikoma atlyginimo sumokėjimu darbuotojui (pavyzdžiui, paskola suteikiama 100 metų bei nemokant jokių palūkanų);
• už gautą paskolą darbuotojas turi mokėti rinkos kainą. VMI gali palyginti darbuotojo mokamas palūkanas su tomis, kurios atitinka tikrąją rinkos kainą paskolos grąžinimo momentu. Šis palyginimas gali būti atliekamas lengvatinių palūkanų mokėjimo momentu, o jeigu palūkanos nemokamos – paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba paskutinę mokestinio laikotarpio dieną, kai paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama. Jeigu nustatoma, kad palūkanos neatitinka rinkos kainos, skirtumas tarp rinkos kainos ir lengvatinių palūkanų (ar beprocentinės paskolos) yra laikoma darbuotojo pajamomis natūra ir VMI iniciatyva yra apmokestinamos. Taip pat, VMI gali skirti baudas bei įpareigoti mokėti delspinigius už teisės aktų nesilaikymą.

Ar gali įmonė skolintis ne iš finansų įstaigų?

Klasikinis įmonės išorinio finansavimo šaltinis – bankai. Deja, bet bankai linkę finansuoti ne visas įmones arba sutinka tai daryti įmonei nepalankiomis sąlygomis. Tokioje situacijoje, verslui reikiamų pinigų galima gauti iš kitų išorinių finasavimo šaltinių (sutelktinio finansavimo platformų, kt.) arba vidinių bei su įmone susijusių šaltinių.

Vienas populiariausių įmonės finansavimo šaltinių, neskaitant bankinių paskolų, yra akcininko suteikta paskola.

– Akcininko paskolos teikimas įmonei

Akcininkui, jeigu jis nėra pelno siekiančiu asmeniu (pvz., kita įmone), nėra taikomas reikalavimas skolinti pinigus tik už atlygį arba tik rinkos sąlygomis. Tuo būdu, akcininkas gali skolinti įmonei už lengvatines palūkanas arba suteikti beprocentinę paskolą. Nors tokie sandoriai, vertinant griežtąją prasme, ne visai atitinka įstatyminius reikalavimus (akcininkas ir įmonė, būdami susijusiais asmenimis, turėtų sandorius sudaryti rinkos sąlygomis), tačiau kol kas VMI formuojama praktika indikuoja, kad VMI nekreipia dėmesio į tokių paskolų teikimą.

Bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų:

• neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto;
• palūkanos už suteikiamą paskolą negali viršyti paskolos davėjo (akcininko) gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu;
• bendrovei ir akcininkams draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio, nei aukščiau nurodytas dydis;
• akcininkų teikiamų įmonei paskolų atžvilgiu yra taikoma vadinamoji „plonos kapitalizacijos taisyklė”. Ši taisyklė įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Pajamų arba išmokų apibūdinimo iš naujo taisyklių patvirtinimo”. Vadovaujantis šiuo nutarimu, jeigu įmonės akcininko paskola viršija įmonės nuosavą kapitalą 4 ar daugiau kartų, įmonės mokamos palūkanos už nuosavą kapitalą viršijančią paskolos dalį yra apmokestinamos, t.y., negali būti įtrauktos į įmonės leidžiamus atskaitymus.

– Ar įmonė privalo grąžinti akcininko suteiktą paskolą?

Įmonė privalo grąžinti paskolą gautą iš jos akcininko, nebent tokia prievolė yra panaikinama šalių sutartu būdu, tame tarpe:

— Paskolos kapitalizavimas

Vienas populiariausių būdų panaikinti įmonės prievolę grąžinti paskolą – atlikti paskolos kapitalizavimą. Pavyzdžiui:

Aurimui priklauso 100 procentų UAB „Auri” akcijų. Aurimas suteikė savo UAB’ui 1’000’000 Eur paskolą ir dabar nori, kad UAB’as neturėtų prievolės grąžinti šios paskolos. Aurimas, kaip UAB akcininkas, priima sprendimą padidinti UAB’o įstatinį kapitalą, papildomai išleidžiant akcijų (t.y., nuosavybės vertybinių popierių) už 1’000’000 Eur, kurias įgytų pats Aurimas. Tuo būdu, įvykdomi savotiški mainai arba vienarūšių prievolių įskaitymas – UAB’o prievolė grąžinti Aurimui 1’000’000 Eur paskolą yra sudengiama su Aurimo prievole sumokėti UAB’ui 1’000’000 Eur už naujai išleistas UAB’o akcijas.

Įvykdžius aukščiau nurodytus veiksmus, bus laikoma, kad paskola buvo kapitalizuota, t.y., paversta į UAB’o akcijas.

— Paskolos dovanojimas

Jeigu įmonės akcininku yra asmuo, kuriam nėra taikomas reikalavimas siekti pelno, tai toks akcininkas gali padovanoti pinigų sumą, suteiktą kaip paskolą, ją gavusiai įmonei. Atlikus dovanojimo sandorį, paskolos suma taps įmonės nuosavybe ir ji neturės grąžinti jos akcininkui.

Deja, bet dovanojimas turi viena labai aiškią neigiamą pusę – prievolę mokėti mokesčius. Įmonė turės sumokėti mokesčius nuo gautos (padovanotos) sumos. Atsižvelgiant į tai, nėra rekomenduojama panaikinti paskolą dovanojimo būdu.

– Pranešimas VMI apie paskolą

Įmonės (išskyrus bankus) privalo VMI pateikti duomenis apie per kalendorinius metus iš fizinių asmenų (žmonių) gautas paskolas, kurių kiekvienos suma yra lygi arba didesnė kaip 600 Eur. Pranešimas VMI teikiamas užpildant specialią formą (FR0711).

Jei įmonė ataskaitiniais metais paskolos ar jos dalies negrąžino, tačiau mokėjo tik palūkanas, tai ji turi pateikti FR0711 formą, nurodydama sumokėtas palūkanas.

___________________

Nuotrauka iš Pixabay.