Šiame straipsnyje aptarsiu, kaip Lietuvoje registruotos įmonės gali įdarbinti užsienyje gyvenančius darbuotojus, teisinius ir praktinius tokių veiksmų aspektus.
Svarbu pabrėžti, kad prieš samdant darbuotojus užsienio valstybėse būtina nuodugniai įvertinti visus tokio sprendimo pliusus bei minusus, nes toks sprendimas susijęs su papildomais įmonės įsipareigojimais, įskaitant, mokestiniais.
Užsieniečio įdarbinimas užsienio valstybėje
Jeigu Lietuvos įmonė ketina įdarbinti užsienyje gyvenantį žmogų, kuris nuotoliu dirbs Lietuvoje registruotai įmonei, pastaroji turi atlikti teisinius formalumus, kuriuos nustato užsienio valstybės įstatymai. Paprastai, tokiais atvejais įstatymai reikalauja:
- Įsisteigti vietinėje valstybėje. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonė turi užsienio valstybėje įsteigti dukterinę bendrovę arba filialą, kuris ir būtų laikomas darbuotojo darbdaviu. Pažymėtina, kad toks įsisteigimas gali sukelti įvairias teisines pasekmes, pradedant reikalavimu atitikti vietinius darbo įstatymus, baigiant reikalavimu mokėti mokesčius užsienio valstybėje; arba
- Įsteigti “nuolatinę buveinę”, kuri laikoma įmonės registruota veiklos vieta, kurioje vykdomi jos administraciniai ir valdymo veiksmai. Kitaip tariant, „nuolatinė buveinė” – tai registracija užsienio šalies registre (pvz., valdomame mokesčių administratoriaus), reiškianti, kad Lietuvos įmonė toje užsienio valstybėje vykdys ūkinę-komercinę veiklą ir atitinkamai turės mokėti mokesčius, teikti valstybinėms institucijoms ataskaitas (deklaracijas) ir vykdyti kitas teisines prievoles, kurias nustato vietiniai įstatymai.
Dukterinė bendrovė, filialas ar tik nuolatinė buveinė – tai papildomi kaštai, kuriuos teks patirti ne tik jų steigimo (registracijos) metu (pavyzdžiui, vietinių teisininkų paslaugos), o ir vėliau (pavyzdžiui, apskaitos vedimas, ataskaitų teikimas vietinėms institucijoms ir pan.).
Jeigu įmonė ketina įdarbinti darbuotoją ar darbuotojus užsienyje kaštų taupymo sumetimais, būtina įvertinti ir minėtus papildomus, tiesiogiai su darbuotojo samda nesusijusius, kaštus. Jeigu norima įdarbinti darbuotojus keliose valstybėse, tokie kaštai gali būti pakankamai dideli.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad gali skirtis valstybė, kurioje žmogus yra (gyvena) fiziškai ir valstybė, kurioje, teisine prasme, žmogus gali dirbti. “Baltųjų apykaklių” profesijų atstovai, daugumai iš kurių kompiuterio ir interneto pilnai pakanka atlikti darbui, gali fiziškai reziduoti valstybėse, kuriose jie neturi teisės dirbti.
Pavyzdžiui, skaitmeninių klajoklių vizos leidžia užsieniečiams net kelis metus gyventi vizą išdavusioje valstybėje, tačiau joje negali dirbti pagal darbo sutartis bei teikti paslaugų vietiniams gyventojams bei juridiniams asmenimis.
Prieš įdarbinant užsienio valstybėje esantį užsienietį, reikėtų įsitikinti kurioje valstybėje jis turi teisę dirbti. Tokią teisę gali patvirtinti oficialūs dokumentai, gauti iš vietinės “SODROS” ir (ar) “valstybinės mokesčių inspekcijos” ir (ar) kitų vietinių valstybinių institucijų.
Užsieniečio įdarbinimas Lietuvoje
Užsienyje nuolat reziduojantį (gyvenantį) užsienietį galima įdarbinti ir Lietuvoje. Toks įdarbinimas siejamas ne su fizine žmogaus darbo atlikimo ir buvimo vieta, bet su teisine. Lietuvoje įdarbintas užsienietis ir toliau galės gyventi savo valstybėje, tačiau jis bus registruotas SODRA’oje, čia mokės mokesčius nuo darbinių pajamų bei turės Lietuvos darbuotojams suteikiamas socialines garantijas.
Daugeliui įmonių toks užsieniečių įdarbinimo būdas gali būti gerokai patrauklesniu nei steigtis užsienyje. Tačiau reikia atminti, kad Lietuvos įstatymai net ir nuotoliu dirbsiančius užsieniečius leidžia įdarbinti tik laikantis specialių taisyklių. Pagrindinė iš jų – užsienietis gali būti įdarbintas tik, jeigu jis yra gavęs:
- Leidimą dirbti (plačiau: Leidimų dirbti užsieniečiams išdavimo tvarka); arba
- Sprendimą dėl atitikimo darbo rinkos poreikiams (plačiau: Sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams išdavimo tvarka).
Gauti tokius dokumentus nėra paprasta, o daugeliu atveju net ir nėra jokios galimybės juos gauti. Kaip taisyklė, teisė dirbti užsieniečiams suteikiama tik tuo atveju, jeigu Lietuvos darbo rinkoje trūksta tam tikrų profesinių darbuotojų.
Užsieniečio įdarbinimas naudojantis įdarbinimo agentūrų paslaugomis
Darbuotojų nuoma – tai paslauga, kai viena įmonė (darbuotojų nuomos agentūra) samdo darbuotojus ir juos laikinai siunčia dirbti kitai įmonei (klientui). Šis verslo modelis leidžia įmonėms lanksčiai reaguoti į darbo jėgos poreikį be būtinybės tiesiogiai įdarbinti darbuotojus.
Tokiu būdu samdant (nuomojantis) darbuotojus, Lietuvos įmonę ir darbuotojus nesieja tiesioginiai įsipareigojimai. Lietuvos įmonė pasirašo paslaugų sutartį su užsienyje veikiančia įdarbinimo agentūra ir pastaroji suteikia darbuotoją kaip paslaugą. Taip Lietuvos įmonė išvengia prievolės steigtis užsienyje arba gauti leidimą užsieniečiui dirbti Lietuvoje.
Neigiama tokio įdarbinimo pusė, kad ne visiems potencialiems darbuotojams toks įdarbinimo modelis gali būti priimtinas. Be to, Lietuvos įmonei gali būti sudėtingiau motyvuoti tokius darbuotojus, užsitiktinti jų lojalumą ir pan.
Europos Sąjungos piliečių įdarbinimas
Europos Sąjungos piliečiai turi teisę laisvai atvykti į Lietuvą, joje gyventi ir dirbti be specialių leidimų. Tai reiškia, kad jiems nereikia gauti darbo leidimų ar vizų, kaip tai būtų reikalaujama iš trečiųjų šalių piliečių. Tuo būdu, Lietuvos įmonė gali įdarbinti kitų Europos Sąjungos šalių piliečius Lietuvoje palyginti paprastai, be ypatingų sąnaudų.
Tačiau, jeigu Lietuvos įmonė nutartų įdarbinti Europos Sąjungos piliečius ne Lietuvoje, o kitoje Europos Sąjungos valstybėje, reikalavimai būtų gerokai kompleksiškesni. Labai tikėtina, kad Lietuvos įmonė turėtų įsisteigti toje šalyje (dukterinė bendrovė arba filialas) arba tą daryti per įregistruotą nuolatinę bendrovę.
___________________
Nuotrauka iš Pixabay.
